Vėl kamštyje. Įstrigęs. Nei pirmyn, nei atgal. Jau vakaras, greit septynios, tamsu, kaip šiknoj. Tamsa mane žudo. Kiek sėdėsiu šitam sušiktam kamšty? Dešimt minučių, pusę valandos? Ką jie visi čia veikia, jopšikmat! – varyk, gaidy, nekramtyk snarglių prie šviesoforo! Ojbl**. Ir vėl minus penkios minutės. Visiškas asilas, įčiuožė bobai į galą. Nematai, kur važiuoji, asile tu?! Dabar jau vakaras galutinai sušiktas. Ir dar vaikui vaistų nuo gerklės, dar dribsnių ir jogurto pusryčiams. Ir lemputės – gerai, kad prisiminiau. Ko čia signalini, važiuoju gi, važiuoju, psichas kažkoks.
Nervai nelaiko.
– Labukas, namie būsiu pusę devynių – čia geriausiu atveju.
Išsidrėbsiu ant sofkės ir tegu visi užsikruša. Už**so. O rytoj – vėl į darbą, vėl pusnys, kamščiai, šaltis, gramdyt langus, valytuvai prišalę, debilai bet kaip priparkavę savo kaliošus. Bl**, ir vėl tas pats per tą patį: lochas dirikas vėl rėks krenta grupės pajamoooos! Reik didint žinomumą, skatint rentabilumą, taupyt, pateikt siūlymus dėl naujos pardavimų strategijos. PARDAVIMAIIII!!! Dievas, kuriam dabar visi meldžiasi. Marketingas, gėerpė ir kipiais, nauja rinkodara ir kita šiknodara.
Viešpatie, man pačiam reiktų gi tiek nedaug. Kaip norėčiau išsidrėbt kur Maldyvuos, vėpsot į mėlyną vandenyną... žiūrėt, kaip ten gražiai nardo žuvytės, įkalt lyšną vyno, užmigt tyliai šnarant bangelėms, apsikabinus kieno nors šiltą šlaunį. Ups, gerai, kad žmona dar minčių mano neskaito.
Bet tai bus vėliau. Ne šiandien, nes šiandien reikia padaryt tai, ką reikia.
Padaryti. Reikia.
Reikia daryti. Tu privalai.
O kodėl? Kodėl visa tai tau reikia daryt, klausiu pats savęs ir krūptelėju išsigandęs balso savo paties galvoj. Pats sau ir atsakau – reikia įmonei, reikia man, mano, mano šeimos pajamoms, reikia naujam namui, naujai mašinai, naujai spintai ir liustrai, ir batai jau du mėnesius nekeisti, reikia vaikų mokslams, būreliams, reikia šaibų atostogoms su šeima Kretoj, reikia babkių savaitgaliui su draugais kubile.
O gal bėmso nereikia? Ne. Reikia. Vyciocha naują kukurūzą įkirto. O gal vietoj bėmso nuliovą audzilką? Šūdas. Todėl ir reikia. Ne noriu, bet reikia. Reikia daugiau už tą, už kitą, už aną, už žmoną. Už vakarykštį save. Rytoj dyrikui pasakysiu, kad tegu kelia dviem šimtais algą. O jeigu atsisakys? Trenksiu durim ir išeisiu, kaip jie be manęs? Aišku, pridės, kur dings. O jei ne? Bet ne, aišku ne.
Man visada sakė, kad esu krūtas. Mama sakė, mokytojos sakė, debilas dyrikas sako, kad esu nepakeičiamas. Vienintelis. Nors Vyciocha vis lipa ant galvos su savo pasiūlymais, subinlaižys, su*a...
Įsuku į kiemą, kur vietos amžinai nėra, nes vėl privertė sniego. Kur tie supi**i kiemsargiai, kodėl b**t niekas kiemų nevalo net prieš rinkimus! Šimašius job**as. Peder**tai konservai su savo ped**u Seimo nariu! Užstačiau kažkokį kaimyną, ai, tegu užsi**sa grabais.
Spaudau prabangaus daugiabučio laiptinės kodinę spyną, lipu laiptais, rakinu duris, nusirengiu paltą, šveičiu darbinį švarką į kampą, lekiu į saloną, smengu į kampinę sofą. Pššš! – lipa putos per alaus skardinės kraštus.
– Tyliau b**t, dirbu!!! – už sienos kažko nepasidalina vaikai. Jopapa... – Ar girdit, baikit ten rėkt! B...
Kas čia man? Vis lenda iš pasąmonės tik rusiški keiksmai, nors, dievaži, prisiekiau prasidėjus karui ruskai nesikeikt! Paimu telefą į rankas. Skrolinu feisbuką. Šitas lopas. Ir šitas žioplys. Uoj, mužikai, liurbiai. Tas durnius. Vatnykas. Kaimietis. Visiškas durnius. Idiotai Navys su Sėjūnu, karo jiems maža!!! Kur*a – apsipyliau alum – eina na…!!!
– Nieko brangioji, sunki buvo diena, einu jau miegot.
Laikrodis rodo pusę dvylikos. Py**iec! Vėl neišsimiegosiu!
Valau vonioj aplaistytus marškinius, žiūriu į save veidrody ir klausiu savęs – klausyk, žmogau, kodėl tu toks piktas? Paakiai pajuodę... Su vaikais nebekalbi. Su žmona tik sekmadienį, kaip į mišias.
Nežinau – atsakau sau. Matyt, pavargau. Persidirbau. Persinervinau. Darbas, šeima, atlyginimo vos iki mėnesio galo užtenka, karas, nežinomybė, rinkų svyravimas, infliacija, iš kur aš tą naują rinkodarą jums paimsiu? Šūdas su šūdeliukais.
O, bent jau lietuviškai pagaliau nusikeikiau.
– O kas toliau? – garsiai klausiu veidrodyje to svetimo sau žmogaus.
Toliau tas pats. Tas pats per tą patį. Darbas. Šeima. Atostogos. Darbas. Šeima. Atostogos.
Karas.
Rutina.
– Ir viskas? Ar tai viskas, ką aš galiu šioj žemėj? Kažkam dirbt, tarnaut, siekt Vyciochą išspirt ir užimti jo vietą?
– Su kuo ten šneki, eik miegot.
– Tuoj!
Dar... dar buvo svajonės. Kur jos?
Kriauklėje tebebėga vanduo. Raminančiai bėga... vanduo. Ir štai vaikystėje aš, be priekinių pieninių dantų, nešantis vandenį bulvių lauke užvaikytam arkliui: tu nepyk taip ant visų. Nepergyvenk ir nekovok.
Ką? Su kuo nekovot?
Su kamščiais, sniego kalnais, valdžia, feisbuko burbulais, seimūnais, seniūnais ir bendradarbiais.
O ką tada su jais daryt?
Nieko. Nieko daryti nereikia. Tiesiog, būk. Savimi.
Negaliu, man reikia kažką daryt.
Nusipirk sniego kastuvą, nukask vietą savo ir kaimyno automobiliui, o kastuvą palik šalia laiptinės. Gal prireiks kitiems.
Nukastas vietas užstatys. Kastuvą – pavogs.
Nupirk dešimt kastuvų ir pasakyk, kad kaimynai nupirktų po du – visų nepavogs. Nukask visą kiemą, iššluok laiptinę.
Bet kas man iš to?
Kamštyje praleisk tą, kuris skuba, nes jis tave keikia taip pat, kaip tu jį, bet jei tu praleisi – praleis ir tave, visi jūs judėsit greičiau, kamščių mažės. Nesėdėk pusę paros internete, skaitydamas apie nieką.
Bet aš atsipalaiduoju po darbo.
Tu imituoji darbą, tu kartoji svetimas mintis, gyveni svetimus gyvenimus, ir po to keikiesi, kad neturi laiko?
Aš darbe dirbu.
Ar skaičiavai, kiek laiko praleidi soctinkluose? Dėliodamas kortikes? Beprasmiškai sekdamas ir besipiktindamas kitų gyvenimais? Aštuonias valandas dirbi svetimiems, šešias valandas gyveni svetimus gyvenimus, keturias – atlieki namų ūkio pareigas. Likusias miegi. O kada esi pats sau? Ar įsivaizduoji dieną, kurioje šešios valandos yra skirtos tik tau. Valanda nuvalyti sniegui. Valanda pažaisti su šunimi. Valanda su vaikais. Trys valandos lieka.
Jos mano?
Tavo. Ką norėtum daryt?
Jodinėt.
Tai ir jodinėk!
Tikrai? Ne. Noriu iškeliaut į kalnus...
Tai ir keliauk. Grįžk į svajones, grįžk pas save, susigrąžink sau savo gyvenimą.
Kurk tą pasaulį, apie kurį svajojai – gražesnį, mielesnį, švaresnį. Jei šiandien pradėtum, jis jau rytoj būtų kitoks. Įsivaizduok, kas būtų, jei visi kastume sniegą po pūgos. Jei tvarkytume kiemų prieigas, jas puoselėtume, nelaukdami seniūno ar seimūno. Jei feisbuke pažymėtume ne ašarėlę, o pervestume pinigų neturinčiai kur gyventi nuo karo nukentėjusiai šeimai; jei priglaustume mažą kačiuką, o ne keiktume rusiškais matais tuos, kurie jį išmetė į upę; jei laiką, kurį leidžiame iš savęs liedami tulžį dėl nuovargio ir gyvenimo pagal svetimas taisykles, paprasčiausiai skirtume sau. Jei ne neigtume, o teigtume. Teigtume gyvenimą!
Po velnių! Taip!
Nesikeik. Išvyk iš savo dienotvarkės laiko vagis, kurie nieko nekuria. Jie moko mus nekęsti, įkąsti, pašiepti. Moko tyčiotis, tegu ir iš nevykėlių, neišprusėlių, neteisiųjų. Ar mes kitokie, jei pjaunamės su kvailiu, riejamės su juo kaip pasiutę šunys? Kuris čia iš mūsų protingas, ir kuris – glušius kaimietis? Ar galime kurti, ne griauti? Ieškoti, ką teigti, o ne ką neigti. Apginti silpnesnį – paukštį, medį, žmogų, arklį, seną namą.
Mes juk iš tiesų to norime ir siekiame. Mes visi esame maži vaikai, pasiilgę tobulo, šilto ir saugaus pasaulio. Savo namų. Mes galime į juos sugrįžti, jei pamatysime save veidrodyje. Kuo mes tapom. Ką praradom. Kas mus valdo ir primeta mums ne mūsų mintis. Kaip mes rėkiame, kad esame prieš, ir kad esame už.
Kaip mes norime įskaudinti kitą, nes mūsų pačių skausmas darosi sunkiai pakeliamas.
Kaip mes bijome, ir panikoje užsidarome nuo kitų ir savęs.
Ir kaip dėl to pykstame.
Gal vis gi, jau laikas sugrįžti namo?
Foto šaltinis: peakpx.com
Dėkojame, kad esate kartu ir suteikiate mums galimybę sakyti tai, ką iš tiesų galvojame. Juridinius asmenis kviečiame sudaryti paramos sutartis. Atskirai sakome ačiū: DT Artelė, UAB. Norėtumėt pasikviesti diskusijai ar mokymams? Rašykite: info@visagentura.com
Visuomenės informacinio saugumo agentūra, sąskaitos Nr. LT447300010172065624
Comentários