Rusų opozicionierius, blogeris, analitikas, buvęs Nadia Savčenko ir grupės „Pussy riot“ advokatas Mark Feigin, sako, kad tiesioginė Rusijos agresija Ukrainoje galima, bet tik įvertinus visą geopolitinę padėtį regione. Ar Rusija imsis karinių veiksmų viena?
- Sveiki Markai. Jūs populiariausias Rusijos video blogeris, esantis laisvėje. Taip?
- Kol kas taip, slapstausi, todėl laisvėje.
- Markas kasdien kalba su politikais, karo ekspertais – todėl daug žino.
- Taip, tai tiesa.
- Pasaulio paveikslas šiandien toks: mūsų ir Vakarų politikai dreba - kada kur ims kristi bombos – šiandien, rytoj; Lietuvoje Švedijoje, Ukrainoje. Žmonės netiki Putinu. Rusijos armija stovi prie Ukrainos sienos dėl akių dūmimo ar dar dėl ko? Baidenas irgi nežino, kas bus - įsiveržimas ar okupacija. Visi spėlioja, nemiega naktimis. Mes nespėliosim, o analizuosim – tai karas ar banditiškas terorizmas?
- Ir pirma ir antra. Tezė, kad tai „pontas“, šantažas – visko nepaaiškina, nes tai, ką mes matėm Ukrainoje 2014-aisiais buvo karas. Debalcevės katilas, Krymo užgrobimas – tai neabejotini kariniai veiksmai, nekalbant apie Gruziją 2008-aisiais. Todėl kalbėti, kad tai neįmanoma, nes to niekada nebuvo - tai neteisinga. Putinas pasirengęs karui. Paradoksas teiginiuose: neva šantažas ir pats karas nepasiseks, net jei jis prasidės, jeigu Putinui nebus nusileista. Vakaruose skamba, jog negalima eiti į kraštutinumus, reikia eiti į kompromisus – tai Putinui dar labiau žadina apetitą. Tai problema, nes visada, kai buvo su juo deramasi, jis ėjo toliau. Ir tai tęsiasi. Todėl jėgos demonstravimas - vienintelis būdas sustabdyti Putino karines užmačias, kuriose ne tik Ukrainos užgrobimas; jo planai siekia kur kas daugiau.
- Tai ir NATO kariuomenių išvedimas iš Rumunijos, Bulgarijos, Baltijos šalių, neva, sėdėkit visi namie?
- Taip, ketvirtas to vadinamojo projekto punktas, demilitarizacija šalių, kurios įstojo į NATO po 2007 metų gegužės. Tačiau juk Lietuva įstojo po 2007-ųjų. Taip išeina, jog vienašališkai Maksva šantažiuoja, kad Vakarai, NATO demilitarizuotų šalis, kurios jau yra kariniame bloke. Tai prieštarauja NATO doktrinai ir kolektyvinio saugumo principams. Kaip taip gali būti?! Jūsų potencialus priešas, ne NATO narys reikalauja, kad jūs atsisakytumėte nuo bet kokio savo organizacijos suteikiamo saugumo garantijų. Tai absurdas.
- Bet Vakarai traukiasi? Putinas sako - atiduok. Jam atsakoma – neduosiu. Tada jis sako – užmušiu. Užmuša. Vakarai sako – imk. Noriu kitko. Imk.
- Tai buvo iki šiandien. Tas paskutinis Vakarų atsisakymas daryti nuolaidas, man rodo, kad Vakarai atėjo iki ribos, kuomet trauktis jau nėra kur. O kur trauktis? Atiduoti Baltijos šalis? Lenkiją, Bulgariją? Kur bus sekantis taškas? Aišku, jog jei šiandien atiduoti Ukrainą, sekanti bus Gruzija, Moldova ... tai aišku. Baltarusiją Vakarai atidavė. O kas toliau? Putinas neišvengiamai užgrobs minėtas šalis. Toliau jis eis į Rytų Europą. Logika čia tokia, todėl man atrodo, jog Vakaruose jėgos, kurios sako, kad mes turime priešintis ir sankcijomis ir karine jėga, jos tvirtėja. Dabar jau vyksta šaltasis karas, ir esame ant karšto karo slenksčio. Todėl galvoti, kad gal kažkaip galima susitarti, laukti kol Putinas numirs, tai neveikia. Vakarai tą jau patyrė valdant Stalinui, SSRS - mes tą išgyvenime. Stalinas mirė 73 metų, Putinui šiemet 70. Tačiau medicina labai pasikeitė, Stalinas rūkė, jis buvo bolševikas, komunistas, kuris norėjo užgrobti visą pasaulį. Putino pasaulis kitoks, bet tai nekeičia imperinių tradicijų, kuriomis Putinas šventai tiki. Jis veikia lygiai taip pat, kaip veikė sovietų vadovai, kaip veikė Romanovų Rusija, siekiant prijungti naujas teritorijas – tokia šalies augimo ir vystymo logika. Todėl tikėti, kad Putinas kur nors sustos ir pasakys: „mes dabar pagaliau patenkinti, atkūrėme SSRS sienas ir mums nieko nebereikia“. Tai naivus įsivaizdavimas.
- Bet tai Putinui pavyksta. Pasaulis šoka pagal jo dūdelę. Visi su juo derasi, atvyksta kur reikia, kada reikia, kad tik nebūtų karo. Valstybė, kuri ekonomiškai silpnesnė už Italiją šokdina visą pasaulį!
- Ir už Portugaliją silpnesnė. Esmė tame, jog Vakarai silpni lyderiais, skendi rūke, nežinodami, kur toliau vystytis. Yra ir fantominis skausmas, kuris tęsiasi 70 metų – Vakarai paniškai bijo karo Europoje. Karas Sirijoje, Artimuosiuose Rytuose, Azijoje nebaisus. Kodėl? Todėl, kad Pirmasis pasaulinis ir Antrasis pasaulinis karas prasidėjo dėl konfliktų dėl kolonijų, sąsiaurių, gyvenamosios erdvės ir išsivystydavo į pasaulinius. Todėl NATO tokius konfliktus gesina plaktuku. Kaip tai buvo Jugoslavijoje, kuri buvo mikro SSRS, Jos griūtis priminė Sovietų Sąjungos griūtį tik buvo kruvinesnė. Vakarai, saugodama save, ėmė ten mušti plaktuku ir problemą išsprendė. Dabar Vakarai susidūrė su tokia pačia problema - Maskvos planais užgrobti buvusias Sovietų Sąjungos teritorijas, tačiau negali bombarduoti agresoriaus. Vakarai stengiasi išvengti konflikto, nes bijo, kad tai nevirstų pasauliniu karu. Tačiau prisiminkime, kuo tai baigėsi 1938-aisiais Miunchene. Ta pati logika lydi Putiną, kuris kartoja Hitlerio kelią ir veikia nacistinės Vokietijos principu: panašios tezės, ideologiniai motyvai, vieninga nacija, rusų pasaulis – labai daug panašumų. Putinas gudresnis, ideologija jam ne absoliutas. Todėl Vakarai, stengdamiesi išvengti karo elgiasi daug silpniau, nei yra iš tikrųjų.
- Paminėjot Jugoslaviją, juk viena Putino koja Bosnijoje – jis tai gali išnaudoti. Mes žiūrime į Ukrainą, o jis vykdo daugiavektorinę politiką: aktyvumas Arktyje, Švedijoje vaikus gąsdina branduoline ataka, Sibiras… niekas nežino, ką Putinas iš tiesų ruošia. Stovi armija prie Ukrainos – ar tai akių dūmimas? Juk ir Krymo nepuolė atvirai.
- Palaukit... pirmiausia, Ukraina – tai jo pagrindinė strategija. Tai buvusi SSRS dalis ir slavų pasaulio dalis. Jis įsitikinęs, kad jei Ukraina išeina į kolektyvinius Vakarus, tegu ir su praradimais, tegu ir be dalies Donbaso, bet integruojasi į Europą - tai bus didelis smūgis Rusijai. Juk Putinas šiandieninę Ukrainą vadina Vakarų projektu, kurio pavadinimas „Antirusija“. Putinui - tai principinis klausimas. Visa kita jis pasirengęs iškeisti į Ukrainą. Taip, Ukrainos prijungimas prie Rusijos, nesvarbu kokiu pagrindu – ar tai bus sąjunginė respublika, ar nepriklausoma, neprisijungusi - jam svarbiausia kontroliuoti Kijevą. Tai Putino strategija, jau net ne taktika. Jis blogas strategas, bet geras taktikas. Kas liečia visa kita – visa ta sumaištis kitose šalyse ir yra skirta akių dūmimui. Juk tankai stovi jau už 12 kilometrų nuo Ukrainos, kaip rodo palydovai. Putinas nepajėgus kariauti keliuose frontuose. Jis neturi tiek resursų. Ir mes tai matėme Kazachstane. Kai jis ten įvedė armiją, Maskvoje tai buvo švenčiama, propaganda šaukė: „Kazachstanas mūsų, mes pasiimsim šiaurės Kazachstaną, mes neišvesim armijos, didinsim karinį potencialą, įkursim karines bazes“. Ir staiga įsikiša Pekinas – „taip daryti nereikia, jūs čia nereikalingi, mes čia patys viską kontroliuosim, verčiau išveskit karius“. Be jokios abejonės tai smūgis Putinui ir jo reputacijai. Tačiau yra ir kitas aspektas: Putinas nepasirengęs prarasti sąjungininkų, o Pekinas yra pagrindinis sąjungininkas, tai vasalinė priklausomybė, apie ką dar pakalbėsime. Todėl jis neužsispirs dėl Kazachstano, kad paleistų galimybę užgrobti Ukrainą. O Putinui toks sąjungininkas reikalingas. Neatsitiktinai Pekinas nutekino informaciją, kad Si Dzinpingas, kalbėdamas su Putinu, prašė jo nepradėti karinių veiksmų ir įsiveržimo į Ukrainą Pekino olimpiados metu. Pagal JT Olimpinės žaidynės turi būti lydimos taikos visame pasaulyje, nors šito niekas nesilaiko. Manau, kad Pekinas tokiais veiksmais mėgina nusišalinti nuo konflikto su Ukraina, sakydamas, jog mes ne prie ko. Mes ne prie ko, jei prasidės įsiveržimas, o jis turi prasidėti iki žiemos pabaigos nes žliugė neleis tankams judėti, keliai bus nepravažiuojami. Tačiau priežasčių yra ir daugiau. Pekinas suinteresuotas, jog Maskva pradėtų karinę kampaniją ir ją tam skatina.
- Kodėl?
- Todėl, kad Pekinas turi problemų su Taivanu. Jis nori užgrobti Taivaną. Lietuva gerai žino, kaip ligūstai Pekinas žiūri į Taivaną. Kaip Rusija nori užgrobti Ukrainą, taip Pekinas nori užgrobti Taivaną. Ir jei Vakarai neišsaugos Ukrainos, tai visiškai akivaizdu, kad artimiausių penkerių metų bėgyje Kinija užgrobs Taivaną. Taivano pozicija ne geresnė, jie turi penktą koloną Taivane. Tai Pekino strategija – atkurti Kinijos vientisumą, koks jis buvo po maoistų sukurtos Kinijos, po ko buvo prarastos dalys teritorijų ir kolonijų - Honkongas, Makao, Taivanas ir taip toliau. Ir jei Maskva pradės karinę kampaniją, visi žiūrės į Maskvą ir Pekinas galės daryti savo reikalus. Esu tikras, jog Putinas, vykstantis į olimpiados atidarymą, Si Dzinpingo kvietimu, ves derybas su Kinijos vadovu ir neabejotina jog jie kalbės apie būsimą karą su Ukraina. Esu užtikrintas, jog neoficialiai Pekinas palaiko Maskvą: „pirmyn, pradėkit, mes su jumis, po sankcijų, atjungimo nuo swift‘o, sukursim finansinę sistemą, paremtuą juaniu, sukursim kokį nors ekonominį bloką“. Tačiau tai nebūtinai bus, nes Pekinas Maskvos gali tuoj pat atsikratyti. Bet Kinija tikrai suinteresuota šituo karu.
- Kinija nori susilpninti Rusiją?
- Žinoma. Ji ir susilpnins ją. Maskvos priklausomybė nuo Pekino padidės ekonominiu, geopolitiniu, kariniu atžvilgiu.
- Kinija turi planą – „Rusija Kinijos provincija?“
- Tikrai turi tokį planą. Galbūt artimoje ateityje ir nedomina visa Rusija, bet tikrai domina Rytų Sibiras, Tolimieji Rytai, Užbaikalė, Baikalas. Tai Kiniją labai domina. Juk ten resursai.
- Matyt ne veltui Nikita Michalkovas rėkė, kad Kinija gali užpulti Rusiją, kad Rusija prašys Vakarų pagalbos.
- Michalkovas – viešas parazitas ir provokatorius, kuris šiandien sako viena, o rytoj kita. Jo nuomonė nieko nereiškia.
- Bet jis Putino draugas.
- Žinoma. Tai Kremliaus marionetė, išlaikoma Kremliaus. Kai jam lieps kalbėti kitaip – jis kalbės kitaip. Tai, jog Rusija papuola į Kinijos įtaką - objektyvus istorinis procesas, tai vektorius, kurį nustatė pati Maskva. Toks tokį traukia. O Putino Rusija negali tapti Vakarų sąjungininke kovoje prieš Pekiną, nes Pekino politinė sistema analogiška Rusijos sistemai. Panašus su panašiu nekariauja, jie, nors ir sudėtingi, bet sąjungininkai. Maskva negali tapti Vakarų sąjungininke ir dėl to, nes jai reikėtų sutikti su vakarų taisyklėmis, o tos taisyklės – valdžių kaita, rinkimai, rinkos ekonomika, žmogaus teisės ir taip toliau. Kolektyviniai Vakarai tai priverstų padaryti net po Putino mirties. Todėl Maskva niekuomet netaps Vakarų sąjungininke, nes tai ją užkrauna tokiais įsipareigojimais, kurių Kremlius įgyvendinti negali. O Pekinas to nereikalauja. Pekiną tokia Maskvos sistema tenkina, nes ji dar labiau silpnina Rusiją. Pekinas neturi iliuzijų Maskvos atžvilgiu, jie puikiausiai suvokia, jog tai absoliučiai korumpuotas, degraduojantis kleptokratinis režimas, kuris silpnina Rusiją. Kodėl? Todėl, kad jei Rusija būtų tokia maža, kaip Šiaurės Korėja, tai būtų nepavojinga. Nei gamtos resursų - nieko. O tokia milžiniška šalis, kuri sudaro beveik devintąją dalį planetos sausumos ir be jokios abejonės yra turtinga resursais, retai apgyvendinta, kurioje mažėja gyventojų skaičius. Pandemija čia padarė didžiulę žalą. Ir įsivaizduoti, kad augančiai Kinijai, kuriai reikia resursų neįdomios tos teritorijos – juokinga! Reikia paimti žamėlapį, pažiūrėti ir kiekvienas supras, kad pagrindinis Kinijos taikinys – būtent Rusija. Kinija nesiruošia dideliems užkariavimams, ji ruošiasi teritorijų, su kuriomis ribojasi, pasisavinimui. Nes tai būtina tam, kad išlaikyti pusantro milijardo žmonių, urbanizuoti šalį; Kinija išgyvena krizę, susijusią su gyvenimo lygio, atlyginimų augimu. Sudėtingiau konkuruoti, nes kyla gamybos sąnaudos. Be jokios abejonės Kinijai reikia naujų resursų, naujų investicinių projektų, reikia didelių teritorijų, kuriose būtų ištisos sritys - žemės, upės, metalai, dujos, nafta.
- Mačiau reportažus, kuriuose rusai piktinasi jog Užbaikalėje kinai išsiveža mišką. Tiesa, kad invazijam žemės nuoma jau vyksta?
- Taip tai tiesa. Tačiau tie Rusijos žmonės nieko nesprendžia. Niekas jų neklausia ir neklauso. Tie klausimai sprendžiami tarp Maskvos ir Kinijos aukščiausiame lygyje. Ir kinai tikrai išveža mišką, nes jiems jo labai reikia. Kinijos pramonė begalinė. Ji pasirengusi perdirbti visus pasaulio resursus. Pas juos veikia visos pramonės šakos.
- O Lietuva Kinijai paskelbė „karą“. Kaip taip...
- Lietuva pamėgino pasielgti ideologiškai. Vėliau pasitraukė. Be abejo Lietuva turi savo prioritetus. Jei Lietuva būtų Liuksemburgo vietoje, jai būtų vienodai tas Taivanas, bet Lietuva ribojasi su Rusija ir gali tapti tokio pat įsiveržimo auka. Todėl Lietuva priversta elgtis vadovaujantis ideologinėmis normomis, europinėmis vertybėmis, savo nacionaliniais interesais. Taip, Lietuva atidarė Taivano atstovybę, tačiau noriu pabrėžti, kad bus momentas, jog jei Rusija dėl pradėto karo “palįs” po Kinija, neišvengiamai sekantis priešas bus Kinija. Vašingtono ir Pekino priešprieša, Pekino ir Kolektyvių Vakarų priešprieša - ateityje, ir Lietuva, kuri pirmoji prabilo apie Taivano gynimą, taps labai palaikoma sąjungininkų. Tačiau tai įvyks ne dabar, o ateityje. Dabar Europa kritikuoja Lietuvą, nes bijo prarasti ekonominį partner, nes dabar pagrindinis Vakarų priešas - Rusija.
- Pakalbėkime apie Rusijos armijos susitelkimą prie Ukrainos. Skaičiau, jog Sovietų Sąjungos puolimui Vokietija sutelkė 4 – 5 milijonus karių, puolė didelės pajėgos. O čia šimtas tūkstančių. Ilarionovas (buvęs Putino patarėjas, pasitraukęs į JAV) rašo, kad okupuoti pietų Ukrainai nepakaktų pusės milijono karių. Tai menkos pajėgos tokiai pilno masto karinei operacijai?
- Teisingi pamąstymai. Skaičiai, kurie paskelbti keletos analitinių agentūrų, tarp jų britų, tame tarpe kariniai ekspertų institutai, „Radio svoboda“, „Global fire“ paskelbė skaičius: Ukrainos kariai - 200 000, Rusijos armija – 850 000, ne visiškai tikslūs skaičiai, tačiau tai visa Rusijos armija. Rezervo kariai – Ukrainoje 250 000, Rusijoje taip pat 250 000. Privačios karinės formuotės, ką sunku patikrinti, Rusijoje - 250 000, Ukrainoje - 50 000. Pats didžiausias santykinis skirtumas – karo lėktuvai: Rusijoje jų pusantro tūkstančio, Ukrainoje daugiau nei šimtas. Reikalas tas, jog mes nežinome ar ten dabar yra 100 000. Buvo tiek, dabar nežinome kiek.
- Ilarionovas rašo, kad rudenį buvo 200 000, tačiau nei JAV, nei Baidenas nesakė, kad tai pavojus.
- Negali pasakyti kiek. Mes galim pasakyti, kiek ten yra tankų, kiek yra nakintuvų, kiek raketų paleidimo sistemų – tai matyti iš palydovų. Personalinės sudėties mes nežinom, gali būt variantai. Antra - mes remiamės tuo, jog Rusija ruošiasi staiga įsiveržti į Kijevą iš kelių pusių. Tačiau tai tik vienas iš planų. Nebūtinai jis bus realizuotas. Galimas daiktas, kad jie užgrobs Mariupolį arba Charkovą arba išeis į Luhansko Donecko užgrobtų teritorijų pasienį ir pilnai užgrobs Luhansko ir Donecko sritis. Priklausomai nuo planų jiems reikalingi tam tikri mobilios armijos skaičiai. Jų gali pakakti būtent to klausimo išsprendimui. Tai pirmas momentas. Antra, kas šiuo metu aptarinėjama - Rusija gali pradėti operaciją ne sausumoje, o bombardavimą, infrastruktūros naikinimą, suduoti smūgius Ukrainos tiekimo sistemoms, naudojant raketas ir aviaciją, ir gali būt, kad tai padarys Ukrainai ir Vakarams tokį poveikį, jog jie atsitrauks ir pradės derybas. Galbūt būtent šito Kremlius ir siekia. Tačiau jei Ukraina neatsitrauks po šio pirminio smūgio, bus galima pritraukti dar 100 000 karių. Mes vadovaujamės planu, kuris, neva, vienas: Rusija įsiveržia, tankai važiuoja per įšalusią žemę, tačiau greičiausiai taip nebus. Generalinis štabas turi daug planų. Bet neatmestina, jog bus panaudotas štai šis vienas, antžeminio įsiveržimo planas, deja. Todėl kalbėti, kad per mažai sutelkta... visi stebi situaciją, ir todėl sakyti, kad to nebus – ši tezė neatlaiko kritikos. Maskva gali eiti įvairiais keliais, panaudojant ne gyvąją jėgą, kur nėra pranašumo, o pasinaudoti tuo, kur yra pranašumas: raketos, oras – tai gali įvykti.
- Markai, o štai prisiminkim Almatą. Įėjo armija, atjungė mobilųjį ryšį ir ką... telefonas be elemento - sėdžiu be informacijos, nežinau, kas vyksta pasaulyje ir viskas. Didžiulis miestas, kuriame beveik du milijonai gyventojų, paralyžiuotas. Ir mes nieko negalim padaryt, sužinot, ką užmušė, ką likvidavo. Mes viso to iki šiol nežinom. Gal jie Almatoje treniravosi pulti Kijevą?
- Kas liečia Kazachstaną, ten buvo ne tik Almata. Visas Kazachstanas buvo be interneto ir jau šiandien žinoma, kad tuo užsiėmė Kinijos, Pekino specialistai, kurie visa tai darė. Interneto atjungimas visai šaliai. – tai jau ne paslaptis. Tačiau yra skirtumas. 30:15
Kodėl tai vyko Kazachstane... nes valdžia kontroliavo šį klausimą. Ten valdžia kontroliuoja internetą, yra vienas tiekėjas. Ukrainoje tai sudėtingiau, valdžia neturi monopolijos ir valdžia ne Kremliaus sąjungininkė siekiant tokios informacinės blokados. Nepakanka sulaikyti vieną interneto tiekėją Kijeve, išlaipinti desantą ir atjungti internetą, ne, taip nebus.
Ir jei susprogdinti keletą elektros stočių ar padaryti ką nors panašaus – visiškai atjungti Ukrainą nuo informacinių srautų neįmanoma, nes Ukraina didžiulė šalis.
40 milijonų žmonių - gigantiška Europos mastais teritorija. Padaryti taip, kad nei vienoje Ukrainos srityje nebūtų interneto ir ryšio, ypatingai pasienio – Lvovo ir kitose pasienio, esančio vakarų Ukrainoje srityse, kad jos liktų be komunikacijos su išoriniu pasauliu - neįmanoma.
- O jei paims Kijevą? Generalinį štabą? Generolai pasidavė, daliniai atkirsti nuo tiekimo, juk tie daliniai nekariaus savarankiškai?
Pirmiausia, decentralizacija – tai būdas, kurį kaip tik paruošė Kijevas, siekdamas tai priešpastatyti agresijai. Manau, kad gen. štabas šias versijas analizuoja. Jie turi atsarginius štabus Lvove, pietuose, ir kitur, kur yra stiprūs centrai. Šis planas numatytas. Amerikiečiai, kurie konsultuoja Kijevą manau tai numatė, manau kad jau sukurti operatyviniai - taktiniai įvairaus tipo centrai, kurie gali imtis vadovauti armijai jos aprūpinimui, jei Kijevas bus užimtas. Kijevą galima užimti ir į jį įsiveržti iš kelių pusių, nes nuo sienos iki Kijevo - dvi valandos tankais, tačiau tai vėlgi, jei nėra pasipriešinimo iš Baltarusijos ir Šiaurinės sienos pusės. Sunkiai įsivaizduoju, jog tai galima įgyvendinti paros bėgyje, tai mažai tikėtina. Didžiausias pavojus Kijevui - desanto išsilaipinimas, prezidento Zelenskio pagrobimas. Tai galima įsivaizduoti. Aš nieko neatmesčiau, Maskva gali ruošti įvairiausius planus. Jei bus užgrobta politinė valdžia, situacija gali vystytis labai įvairiai. Gynybos ministerija ir generalinis štabas – Zalužnyj arba Reznikovas - jie gali būti ne pagrindinės figūros. Tačiau, jei vyriausias armijos vadas bus sulaikytas - tai gali dezorientuoti visus, taip pat ir politikus, nes nebus aišku, kaip veikti tokioje situacijoje. Ar gali tam ryžtis Maskva – mes nežinome.
- Apie kovinę dvasią. Ukrainiečių tarpe daug rusų, o ateis buriatai, kurie neturi motyvacijos kariauti rusų žemėje. – Ukrainoje. Juk tai Rusia – Kijevo Rusia. Motyvacijos kariauti buriatams nėra. Ir po JK atsiųstų ginklų ir stingerių, ukrainiečių kovinė dvasia aukšta, kaip vyktų kova atsižvelgiant į tai?
- Be abejo ukrainiečių kovinė dvasia labai aukšta. Reikia pripažinti, kad beveik 70 procentų Ukrainos karių kalba rusiškai. Suprantat? Paradoksas, kad Maskva gąsdina Vašingtoną, kad jie užpuls, kaip jie patus sako – brolius slavus. Juk abiejose pusėse slavai. Kodėl gąsdinti Vašingtoną, kad slavai ims žudyti slavus? Kodėl anglosaksus Vašingtone tai turi bauginti? Jūs norit žudyti vienas kitą ir mus šantažuojat...? Taip, mes esam prieš tai, mes padėsim vienai pusių, tačiau teisybę pasakius, tuo šantažuoti Vašingtoną beprasmiška, nes jų interesų sritis labiau į vakarus ar ne? Ir Rusijos ir Ukrainos armijose – tie patys rusai, žmonės vieno ir to paties etninio kraujo. O tų buriatų ne tiek daug. Čia klausimas kiek kitoks: kokia bus puolančiojo motyvacija. Suprantat, jie kariauja už kažką, kas nėra jiems jaučiama per kraują, žemę, jie nekovoja už savo žemę – tai jų motyvacija labai žema.
- Jie kariauja prieš Vakarus.
- Tuo labiau mes matėm, kaip Donbase kariauja samdiniai iš karinės grupuotės Vagner, kaip jie kariauja Sirijoje, Libijoje – ten yra profesionalai, labai gerai parengti, vidutinio amžiaus. Jie trumpoje distancijoje labai efektyvūs. Tačiau kariauti mėnesiais jiems netinka, nes juos palieka ir meta. Jie įvykdo kovinę užduotį ir jų negaila. Jie gali žūti dideliais kiekiais - jų iš viso niekam negaila. GRU profesionalai ir kitų panašių karių gaila. Rusijoje tokių smogiamųjų grupuočių karių – virš 55 000. Juos saugos. O visokių ten „vagneriečių“ surinktų pagal kontraktą, tarp kurių buvę kariai, profesionalai, jie tinka trumpam. Juos utilizuoja, atveža naujus. O kadrinius specialistus saugo. Tačiau ilgai kariauti, patiriant didelius nuostolius Rusijos armijjoje prasideda problemos. Už ką jie kariauja? O kai kariauja ukrainietis, jis jaučia, kad jei čia nesigins, jie ateis į mano miestą, kuris yra už 100 kilometrų, viską atims, užmuš žmoną, vaikus – atsiranda suvokimas, kad jei čia nekariausi - jie ateis ten. O kuo vadovaujasi buriatai ir tie rusai nežinia, nes niekas ten pas jį neateis į Buriatiją, kaip niekas neateis ir į kitas Rusijos vietas. Čia motyvacijos nėra. Jie kariauja dėl pinigų, jie kariauja nes juos pasiuntė vykdyti įsakymą, jie kariauja, nes jiems nuobodu. Jiems tai kažkoks „judesiukas“. Paradoksas, tačiau tai yra ruso mentalitetas, sąmonė – savo gyvenime norėti kažko tokio aktyvaus, smagaus, tačiau iki pirmo garo. Ir tai jį tenkina tik pirmas dienas, savaites, na mėnesius. Po to – ne. Prasideda kraujas, mirtys, purvas. Apgaulė. Karas - visada apgaulė. Ten nedavė pinigų, metė pasodino, nubaudė... jie guli apkasuose dėl nieko, ir čia motyvacija labai staigiai dingsta.
- Markai, kaip čia išeina – Rusija draugauja su Kinija, kariauja su Vakarais, o jų oligarchų, politikų bankų sąskaitos, vaikai... Peskovo, Lavrovo dukra, Žirinovskio sūnūs kažkur Šveicarijoj, Solovjovo vila, Medvedevo vila Italijoje... Kaip jie kariaus ir prieš ką jie kariaus? Prieš save? Koks čia žaidimas?
- Kitaip pasukčiau šį klausimą. Mes kalbėjome apie Vakarų silpnumą. O štai kodėl Vakarai to neišnaudoja? Geras klausima? Kodėl Vakarai negali dabar pasakyti atvirai ir tiesiai:“ Taip, draugai – mes duodam jums savaitę. Jei nepersigalvosite, nesielgsite pagal mūsų taisykles, mes per dieną nuo Londono iki Vašingtono, surenkam ir atimam visą jūsų nuosavybę, o jūsų vaikus su visomis meilužėmis siunčiam pas jus namo“. Jie sakys: „taip negalima, teisinė valstybė“. Pavyzdys: 1919-aisiais JAV taip ir pasielgė. JAV generalinis prokuroras susodino į laivą visus tuos bolševikus ir anarchistus, kurie prašė politinio prieglobsčio, tai - 249 žmonės, pasodino į laivą ir pasiuntė juos į Rusiją. Rusijoje tai žinomas faktas, tiesa, Stalino valdymo metu juos visus sušaudė. Tai yra tie imigrantai, kurie gyveno Amerikoje; net Trodskis prašė prieglobsčio, jam nesuteikė, juos visus pasiuntė namo. Tada buvo bolševikai, o dabar Putino elito atplaišos... Kodėl jų negalima surinkti ir išsiųsti? Oi, jie bylinėsis, kažką įrodinės... jei Vakarai labai norėtų, prisiminkime kaip buvo internuojami japonai. Surinkdavo ir siųsdavo į tam tikras stovyklas. Amerika negalėjo sau leisti, kad po Perl Harboro bombardavimo, užnugaryje būtų štai tie visi -žmonės. Pasukim klausimą kitaip – ne ar Maskva bombarduos Paryžių, kur gyvena Peskovo dukra... ne taip turime kalbėti. Reikia klausti, ką jie čia iš viso veikia? Kaip jie čia atsidūrtė? Tai ką – visi tie korumpuoti sukčiai pasiuntė savo vaikelius į visas tas nuostabias vietas? Už kokius pinigus jie gyvena? Ar ne už tuos pinigus, kurie gauti apiplėšus Rusiją ir plėšikaujat dešimtmečius? Vakarai turi tą svertą. Gal tai laikoma paskutiniam momentui. Bet tas lemiamas momentas jau atėjo. Kur toliau? Jūs norit branduolinio karo?! Ko jūs norit?! Dabar tas momentas. Išvykit juos namo. Jie sakys, kad neturi ko prarast? Jiems visada bus ką prarast. Visi Rusijoje pavogti turtai - visi yra Vakaruose.
- Filme „Dvylika kėdžių“ yra toks kadras, kur našlaičiai ryja iš bačkų. Vakarai ir globoja tokius apsirijusius, kurie visko prašo. Kodėl Vakarai viską atiduoda? Tai silpnumas?
-Silpnumas. Amerikos valdžioje nėra refleksijos. O štai, kai prasidėjo Rusijoje Spalio revoliucija – sprendimai buvo priimti staiga. Juk ir anuomet buvo teismai. Galima buvo bylinėtis, kiek tik nori. Bet buvo politinė valia, kad bus taip, o ne kitaip. O štai Kremlius tą politinę valią demonstruoja. Jam neprikiši, jie labai nuoseklūs. Ir kol jie nepamatys tokios pat valios pas tuos, kuriuos jie mėgina šantažuoti, spausti – jie ir toliau judės ta kryptimi. Žinoma, tie turtai ir vaikai labai pažeidžiama vieta, tačiau tai ims veikti, kai jie pajus realų pavojų visa tai prarasti. Jie nekenčia Rusijos, jie nenori joje gyventi... kodėl jie vaikus siunčia į Vakarus? Pirmiausia – jie nekenčia Rusijos, joje mato tik galimybę prisiplėšti ir galimybę kaupti turtus, trečia – jie bijo. Rusija - nenuspėjama šalis. Palikti kapitalą Rusijoje reiškia riziką vieną dieną viso to netekti. Tave patį pakars arba nužudys. Rusija tą patyrė ne kartą. O Vakaruose - priešingai. Patogi, komfortabili situacija. Jie neturi ko bijoti – jeigu kas - vaikai ten, pinigai ten. Jei kas – visi kažkokiu būdu pateks į Vakarus, bylinėsis, įrodinės, kad Vakarai turi juos ginti. Tačiau jei iš jų atimti šį užtikrintumą, jų baimė išaugs. Tą reikia daryti dabar, to nereikia daryti po to. Oooo – jie numetė atominę bombą!? Na mes tada visus jų vaikus išsiunčiam... Tada tuos vaikus reiks jau sušaudyti, jei jie numes atominę bombą.
- Ir Putinu, ir Vakarais negalima tikėt: jei bus įsiveržimas – tai tada... Tačiau tai jau buvo: Sirija, Gruzija, Padniestrė, Abchazija, Krymas, Donbasas. Kiek galima kęsti? Jei bus... tai JAU vyksta.
- Maža to, visi jau pamatė, kad tie „mes įvesim, jei jūs peržengsit raudonas linijas“ nieko neduoda. Tą agresoriaus apetitą jūs dar labiau skatinat. Kol neduosit per rankas - nieko nebus. Žmonijos istorija nežino kitų būdų, kaip agresijai priešpastatyti jėgą. Niekada taikdatriškumas, humanizmas, kvietimas būti sąžiningiems to nesustabdė. Tokia žmogiškos esybės prigimtis. Tik jėga, stiprus smūgis gali padaryti įspūdį, kuomet visi agresyvūs planai pradės byrėti.
- Kad Putinas pirmas netrenktų, ko jis visada siekia. Tačiau mes gal pakankamai neįvertinam Putino Rusijos ideologijos? Vienas Rusijos cerkvės lyderis mesemoiai rašė, jog Vytautas sukūrė imperiją, iš kurio reikia mokytis, Vytauto dukra Sofija sustiprino Maskvos kunigaikštystę, jos proproanūkis buvo Ivanas Rūstusis. Ir kad nebūtų sumaišties, anuomet prasidėjo „rusų žemių surinkimas“, o dabar jis tęsiasi. Tai vyksta ir ideologine ir ekonomine prasme. Tai reikia suvokti ir įvertinti. Priešą juk reikia suprasti.
- Žmonės juk kažko išmoksta. Žmonija vystosi. Vadovautis tais senais principais – absurdas. Atsirado Jungtinės Tautos, žmogaus teisės, tarptautiniai institutai, kurie turi reguliuoti žmonių santykius, šalių, valstybių, bendruomenių santykius. Tai kam visa tai? Tarptautinė teisė atsirado, kaip būdas užkirsti kelią karui, taikiam konfliktų sureguliavimui, kas anksčiau buvo sprendžiama tik karo būdu. Maža to - bendravimo būdas netapo grubesnis, o tapo švelnesnis. Tai kas buvo suprantama vienaip, kalbant apie žmogaus gyvybę, tautas, regis, po genocidų žmonės padarė tam tikras išvadas. Visos tautos kažką panašaus išgyveno ir dabar prisiminti kas dėl ko kaltas – kvaila. Žmonės suprato, kad reikia kažką keisti. Kas liečia imperijų: imperijos žlugo šešiasdešimtaisiais dėl labai paprastos priežasties – jos nuostolingos, jos neapsimoka, jos nereikalingos. Žinoma, imperija reiškia metropolijų ir teritorijų skaičių, antrines tautas, indų santykį į Britų karūną, tačiau 21 amžiuje tai visiškai nenaudingas daiktas. Viskas tiek pasikeitė, kad nereikia Lietuvai ir Rusijai augti į plotį, kaip ir kitoms šalims. Todėl, kad Lietuva, tapusi Europos Sąjungos dalimi jau yra dalis tos didžiulės tautų erdvės, tautų sąjungos, ir jums nereikia prancūzų daryti lietuviais, latvių lietuviais. Tam nėra jokios būtinybės. Žmonės Europoje neturi versti aplinkinių tautų būti tokiais kaip jie. Versti kalbėti ta kalba kuria kalbate, versti išpažinti tą religiją, kuria tikite, vertinti istorinę atmintį tą, kurią jūs vertinate. Kam visa tai? Palikite jiems tai. Tai liečia Ukrainą, Rusiją ir bet kokią kitą šalį. Tai bendražmogiškas modelis, kuris krikščioniškuose Vakaruose įsitvirtino. Dėka viso to pasaulis 70 metų gyveno be karo. Kodėl dabar reikia visa tai keisti?
- Kaip paaiškinti tiems KGB GRU strategams, kad karas dabar vyksta kitaip – „okupacija hamburgeriais“. Vyksta ekonominis „karas“, o Rusija, turinti daugiausia resursų pasaulyje, ekonomiką stato tankų pagalba. Rusija gali daryti poveikį pasauliui kitais būdais.
- Absurdiška manyti, kad vesterinizacija lygu karui. Modernizacija, stilius, kultūrinis karas, idėjos - tai ne karas. Tai konkurencija. Juk nežudoma, kai norima pasakyti, kad mano prekė geresnė, mano telefonas amerikietiškas geresnis, nei jūsų. Jūs patys kalti, kad jūsų telefonas negali konkuruoti. O šaldytuvas, televizorius, lygintuvas? Juk Rusija tokia pat vartotojiška šalis, kurioje viskas vakarietiška. Nieko savo nėra! Tai tokia pat vartotojiška šalis, kaip ir visos kitos. Ir sakyti, kad mes sustabdysim tą ekspanciją kultūrinę ir visa kita karu - naivu jau vien dėl to, kad yra nepasiekiamas technologinis Vakarų pranašumas. Vakarai greit kariaus iš kosmoso. Jūs nepajėgūs tam priešintis. Jei jie mano, kad palydovus galės numušinėti raketomis iš žemės – tai iliuzija. Gal po kurio laiko atsiras antiraketos ir taip toliau. Ginklavimosi varžybos begalinės. Jose Sovietų Sąjunga pralaimėjo. Todėl karas, vykdomas dvidešimtojo amžiaus metodais veda į niekur. Tokio karo grėsmė sumažėja, kai jums atsako adekvačiai. Kai jiems bus pasakyta – mes pasirengę kariauti, tai praras prasmę, nes tame kare laimėti neįmanoma.
- Štai beveik valandą kalbame... tai bus karas ar ne? Ir kur?
Penkiasdešimt prieš penkiasdešimt. Tik Ukrainos teatre. Kitur ne. Penkiasdešimt prieš penkiasdešimt nes Putinas visko neišsprendė. Jis viską paruošė jis gali pradėti bet kuriuo būdu, bet kurią minutę. Manau klausimas išsispręs artimiausių savaičių metu.
- Ačiū, iki sekančio susitikimo.
- Iki.
Comments