Garsiai pliaupiantys iš kūjo ir pjautuvo formos burnų, „taikos nešėjų“ atrajojimai apie karo kurstytojus, kurie esą siekia apginkluoti Ukrainą ir tuo būdu neva sunaikinti ukrainiečius, o taip pat ir susinaikinti besiginkluojant, šiandien, deja, jau girdimi ant kiekvieno kampo.
Nesislėpdami, atvirai demonstruodami ištikimą laukiko uolumą, šie veikėjai, postringaujantys apie Ukrainos nuginklavimą ir Lietuvos nesiginklavimą, yra niekas kitas, kaip šiandieninės fašistinės Rusijos kolaborantai. Jie yra tiesioginė grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui – jums, mieli skaitytojai, piliečiai ir patriotai, bei jūsų vaikams.
Jų peršamas „strateginis“ paramos Ukrainai sustabdymas reiškia šios šalies sunaikinimą. Vos kelios dienos karinės bei žvalgybinės JAV neparamos Rusijos teroristams atrišo rankas dar intensyviau griauti Ukrainos miestus, žudyti civilius gyventojus, spausti Europos gynėjus fronte. Taip atrodo „taika“ pagal „taikos“ nešėjų viziją. Ilgalaikė tokia „taika“ Ukrainai reikštų jos okupaciją, rusifikaciją, etninį valymą ir valstybingumo praradimą.
Tokios „taikos“ skelbėjai, nešėjai ir apologetai Lietuvoje, tarp kurių yra ir žinomų visuomenei atstovų aiškina, kad jei neremsime Ukrainos ginklais, tuomet, neva, Lietuvoje karo nebus. Tik jie nepaaiškina, kodėl, neatsako į klausimą, kaip ta taika, anot jų, gali būti įgyvendinta Ukrainoje.
Ir tylūs, pasislėpę, ir demonstratyvūs kolaborantai siekia mus nublokšti į praeitį. Nori mus išgąsdinti, trokšta mus kontroliuoti, siekia, kad mes jaustumės neramiai, kad bijotume ruso-okupanto ir manytume, kad su teroristu ir žudiku galima susitarti.
Toks tarimasis 1940-iais mūsų tautai kainavo dešimtis tūkstančių gyvybių, o kartu su trėmimais ir pasitraukusiais į Vakarus netekome virš 800 tūkstančių gyventojų – kiek mažiau nei trečdalio Lietuvos.
Galbūt, tūlam kolaborantui atrodo, kad prie ruso buvo visai neblogai, kad ir jam sugrįžus, vėl bus visai pakenčiama: eurą pakeis rublis, lietuvių kalbą – rusų kalba; bus galima įskųsti kaimyną ir/ar iš jo nebaudžiamam vogti; vėl bus visi „lygūs“, su Kremliaus pagalba pasiseks „suvesti sąskaitas“ su oponentais.
Bet ir aš, ir Tu žinome, kad kai tik mes palikdavome savo šalį, ją tuoj tvarkė ne tik okupanto laukiantys tautos išgamos, bet svetimi. Jie prievartavo moteris, žudė vyrus ir senelius, mankurtais augino mūsų vaikus. Naikino mūsų istoriją. Gilų lietuvišką meną, kūrybą pavertė dvokiančiu „niekas nenorėjo mirti“ surogatu.
Barbarai iš rytų visada ėjo ir eina ne kilnaus dvasingumo idėja nešini. Taip, Sralino sadistai-žudikai buvo skirti kovai su „buržuaziniais nacionalistais“ ir nelietė prisitaikėlių, bet šiandieninė orda kitokia. Ji šluoja nuo žemės paviršiaus viską, kas yra už „russkij mir“ ribų. Lietuvai, pagal Kremliaus scenarijų, nebenumatyta imperinės autonomijos ar gubernijos ateitis. Planuose – tik išvalymas. Sunaikinimas ir tų, kurie laukia, ir tų, kurie nedvejodami stos ginti šalį ginklu.
Bet mes tikime, kad to nebus. Rusofašistinės – bolševikinės ordos mus okupuodavo tik tada, kai mes patys jas, kaip Trojos arklius, įsileisdavome vidun. Jos tekinos bėgdavo lauk, kai susitelkę neprašytą mums svečią vaišindavome mirtimi.
Būkime kaip sugniaužtas kumštis, nesileiskime, kad mus klaidintų sovietinis raugas, duokime atkirtį priešo propagandai, nelikime abejingi ir pakantūs tingumui, neveiklumui, kvietimams išdavikiškam kolaboravimui.
Mūsų seneliai išmušė bolševikus prieš daugiau kaip šimtmetį, mūsų signatarai jau du kartus atkūrė valstybę, mūsų tauta iškovojo pergalę prieš sovietus. „Russkij mir“ marą, jei reikės, išmušim ir mes!
Su Kovo 11-ąja!
Comments